stregus

stregùs, -ì adj. (4) BIV266 žr. stragus: 1. Adm Stregùs visada greičiau susgriebia Sdk. Meška nestregì Kp. Mūsų bėris atliko labai stregùs Sb. 2. Š Strẽgų vyrą gavo – pašokinės Sb. 3. Jis ant kalbos labai stregùs Sb.

stregiaĩ adv. Slm: Ką tik lieps, tai vis stregiaĩ Sb.

4. aštrus: Kaip įlipsi medelin [, meškele,] be šių stregių nagytėlių? TŽIII443(Kp). 5. Antš toli nušokantis, šoklus: Delto ir tu stregùs: nebūčiau tikėjęs, kad tokį griovį peršoksi Vb. Stregùs kaip kiškis Slm.